Kaip visa tai veikia? Mes skaitymą suprantame kaip labai paprastą procesą, tačiau skaitymą, būtų galima išskaidyti mažiausiai į 9 dalis. Būtent tų dalių visuma ir nulemia skaitymo greitį ir kokybę. Greitojo skaitymo lavinimas, tai tų sudedamųjų dalių lavinimas. Taip, kaip sporte, jei norite turėti treniruotą kūną, greičiausiai žinote, jog nėra tokio pratimo, kuris lavintų ir stiprintų visus raumenis iškarto, treniruotės metu juk darote 5, 10, ar net 20 skirtingų pratimų. Taip pat greitasis skaitymas turi daug įvairių ir tik jam būdingų pratimų, kurie nenaudojami niekur kitur, o kartais tuos pratimus skolinasi iš kitų disciplinų, pavyzdžiui iš atminties lavinimo pasiskolina pratimą geresniam teksto įsiminimui. Taigi iš kokių dalių susideda skaitymas?
1. Koncentracija – gebėjimas greitai ir maksimaliai susikaupti.
Gera koncentracija reikalinga tam, kad skaitant mūsų neblaškytų pašalinės mintys. Ar nėra taip buvę, jog skaitant jūs spėdavote pagalvoti ir ką veiksite rytoj, ką gaminsite vakarienei, ką rytoj apsirengsite ir šimtus kitų dalykų. Kuomet mintys išsiblaškiusios skaitymas neproduktyvus ir mes net nelabai atsimename ką skaitėme, mes tik pastebime, kad praėjo keliolika minučių, o akys vis dar pakartotinai skaito tą patį puslapį. Skaitymas neapkrauna mūsų smegenų visu šimtu procentų, o kuo lėčiau skaitome, tuo mažiau mes smegenis apkrauname ir tuo lengviau įsiterpti pašalinėms mintims. Paradoksas, bet kuo greičiau skaitome, tuo labiau susikaupiame. Čia tas pats kas automobilio vairavimas, kuo greičiau važiuoji, tuo labiau susikaupi. Kuomet važiuojate 130 km per valandą greičiu tikrai nesiblaškote, tad vos tik padidinsite tempą pagerės koncentracija. Tuomet žmonės iškart sako, bet pablogės supratimas. Taip, sutinku, bet daugelis nežino, jog tas pablogėjimas yra laikinas. Smegenims reikia laiko, kad jos adaptuotusi prie pasikeitusio tempo. Iš pradžių jos patiria diskomfortą, bet jei pasiimsite kelių šimtų puslapių knygą, ją padalinsite į tris dalis ir skaitysite tris dienas kasdien po viena dalį
dvigubai spartesniu tempu, trečią dieną į knygos pabaigą supratimas pradės gerėti, o jei tokiu principu perskaitysite keletą knygų supratimas pasieks jums įprastą komfortišką lygį, taigi tas supratimo pablogėjimas yra laikinas.
2. Atmintis – kiek kokybiškai ir ilgai prisimenate tai, ką skaitėte.
Tam tenka skirti daug dėmesio, nes žmogus išmoksta paspartinti tempą, skaitydamas viską supranta, bet vos tik padeda knygą į šoną, atrodo, jog viskas išgaravo. Ir ši problema ji kankina nepriklausomai nuo to ar jis skaito tradiciškai ar greitesniu tempu. Tiesiog trūksta tam tikrų įgūdžių. Juos lavinant ženkliai gerėja skaitymo produktyvumas. Kas yra atminties lavinimas ir kaip tai daryti – kituose straipsniuose.
3. Fotoatmintis – gebėjimas prisiminti nuotraukas, iliustracijas, spalvas, formas.
Šiuo atveju tai yra mūsų gebėjimas prisiminti ne turinį, idėjas, bet vaizdus. Visi turime patirtį, kuomet kažką tai skaitėme ir mums užsifiksavo antraštė ar nuotrauka, jog net ir dabar galėtume tiksliai apibūdinti kaip tai atrodė. Bėda yra ta, jog fotoatmintis suveikia fragmentiškai, tačiau jei ją lavintume, tuomet tokių prisiminimų būtų vis daugiau ir daugiau.
Fotoatmintį lavinti labai paprasta, pasiimkite laikraštį ar žurnalą, perverskite jį iš lėto akimis viską fotografuodamas, užverskite, pasiimkite popieriaus lapą ir surašykite kokias nuotraukas, iliustracijas, reklamas prisimenate. Spėju, kad surašysite apie 10-20 žodžių, tuomet dar pasėdėkite, pagalvokite, papildykite sąrašą, ir kai jau nieko neprisiminsite perverskite laikraštį ar žurnalą antrą kartą. Vėl papildykite sąrašą, tikėtina, jog jūsų sąrašas pailgės iki kokių 30 žodžių. Pratimą darykite keletą kartų per savaitę ir pastabumas detalėms pagerės, lengviau prisiminsite adresus, kuriuos kažkur užsirašėte ir tam kad prisiminti lapelio jau nebereikės, prisiminsite kur pasidėjote daiktus arba užteks kartą pažiūrėti į šaldytuvą ir parduotuvėje prisiminsite ko reikia nupirkti.
4. Anticipacija – gebėjimas nuspėti teksto reikšmes.
Daugelį dažnai vartojamų žodžių, mes esame skaitę dešimtis tūkstančių kartų, mes tą žodį galėtume atpažinti per kelias milisekundes, nes jis tiek kartų yra matytas, bet dėl lėtų skaitymo įpročių mes jį lėtai tariame mintyse tarytum skaitytume vos ne pirmą kartą, nes tiesiog esame taip įpratę. Reikia labiau pasitikėti savo anticipacijos gebėjimais, nes smegenims kartais užtenka keletos žodžių, kad suprastų pagrindinę mintį, o kartais net visą siužetą. Paklausykite, aš pasakysiu keturis žodžius: lapė, varna, sūris, nukrito. Ir visiems siužetas aiškus, jei šią pasaką aprašyti su detalėmis, tai būtų kokie 400 žodžių, tai yra 100 kartų daugiau. Bet mūsų išankstinė patirtis, asociacijos padeda prisiminti pagrindinį siužetą dėka vos 4 žodžių.
5. Periferika – tai skaitymo metu akimis aprėpiamas plotas, kuo jis didesnis, tuo geriau.
Kas yra ta periferika? Kuomet bus knyga po ranka atsiverskite bet kurį puslapį ir maždaug jo viduryje susiraskite kokį trumpą žodelį pavyzdžiui jungtuką „ir“, tuomet į jį žiūrėkite, neatitraukite nuo jo akių ir stenkitės pamatyti kuo daugiau žodžių aplink. Suskaičiuokite kiek žodžių matote ir užfiksuokite koks tai maždaug plotas. Tai – jūsų skaitymo periferika. Dažniausiai žmonės mato apie 3-4 žodžius aplink. Lavinant periferiką galima šį plotą gerokai padidinti. Tuomet ir akys gali judėti labiau atsipalaidavusios, nes jos geriau viską mato, joms nereikia nuolat būti įsitempusioms. Kitas dalykas yra tai, jog galime savo smegenims pasiųsti didesnį kiekį žodžių. Smegenys yra galinga gamykla, bet jei vartai į gamyklą bus maži ir norintys įvažiuoti bei išvažiuoti sunkvežimiai stovės eilėse, tai gamykla dirbs neefektyviai, nes negalės išnaudoti visų savo pajėgumų. Praplėsti periferiką, tai tas pats kas padidinti vartus, tam kad galėtų judėti didesnis informacijos srautas.
6. Artikuliacija – skaitomų žodžių tarimas mintyse.
Artikuliacija atsirado kuomet mes mokinomės skaityti. Vaikas mokosi skaityti balsu, tai tiesioginė artikuliacija, vėliau jis išmoksta skaityti mintyse, tai netiesioginė artikuliacija ir ji lieka kaip įprotis. Mokymuose vis sutinku žmonių, kurie papasakoja, jog pradinėse klasėse jie mokėjo skaityti be vidinio tarimo, be vidinio dialogo ir labai greitai, tačiau lėtas visos klasės tempas tą jų talentą nuslopindavo. Taip pat sutinku žmonių, kurie sako, jog kai skaito jie viską mato vaizdais. Tokiems žmonėms dažniausiai puikiai sekasi, nes pats greitasis skaitymas veda į tai, jog visas žodžių srautas smegenyse turėtų virsti vaizdiniais, keblu yra tik su tokiais tekstais kur žodžiai vaizdinio atitikmens neturi. Skaitymas vaizdiniais yra kitoks informacijos suvokimas, nes tai panašu į komiksų knygos peržiūrėjimą. Kuomet žiūrite komiksus, jums nereikia mintyse visko tarti ir įgarsinti veiksmo, kad suprastumėte kas ten vyksta. Akys tiesiog peržiūrinėja paveiksliukus vieną po kito ir viską supranta (turiu omenyje komiksus kur nėra teksto). Teksto žodžiai gali virsti vaizdiniais ir tai gali vykti daug greičiau, tai tiesiog reikia lavinti.
7. Atranka – gebėjimas analizuoti ir atsirinkti svarbiausią informaciją.
Skaitydami visuomet turime nuostatą, jog pirma reikia viska perskaityti ir tik tada galėsiu apibendrinti, nors greitojo skaitymo principai yra tokie, jog visuomet turėtume būti dėmesingi, bandyti atrasti pačias svarbiausias vietas. Tradicinis skaitymas yra orientuotas į procesą, skaitau, esu procese ir efektyvumas man daug nerūpi, vienodai skiriu dėmesio tiek svarbiems tiek absoliučiai nesvarbiems dalykams. Tai tas pats kas įsėsti į valtį ir leistis nešamam srovės, o greitasis skaitymas yra įnirtingas irklavimas, irklavimas pareikalaus pastangų, bet ir plauksite greičiau ir kryptį galėsite reguliuoti.
Greitasis skaitymas, tai skaitymas su orientacija į galutinį rezultatą. Kita nuostata tradiciniame skaityme yra tokia, jog būtinai reikia skaityti viską ir iš eilės, nors visko juk neprisiminsime. Dar 19 amžiaus pabaigoje Hermanas Ebinhauzas darė įvairius atminties testus, testai parodė, jog kažką perskaičius visam laikui lieka geriausiu atveju 20 proc. informacijos. Tad daugiausia dėmesio turėtų sulaukti svarbiausi dalykai, viso kito vis vien neprisiminsime, nebent pavienius mums įdomesnius teksto fragmentus. Bet kaip ir minėjau, 20 procentų yra geriausias variantas, aš manau, jog pamirštame gerokai daugiau. Asmeniškai esu pamiršęs 99 proc. to ką skaičiau. Jus gal šokiruos toks skaičius ir paklaustumėte kaip aš gaunu tuos 99 proc.? Paprasčiausiai pabandykite surašyti visas knygas kurias skaitėte, bus gal 30-50 knygų, nors perskaitėte 500, 1000, o gal ir 1500 knygų. O dar pabandykite parašyti kažką apie kiekvieną knygą kurią prisimenate, bus keliolika sakinių kuriuos prisiminsite. O bendroje sumoje keliasdešimt sakinių, įvertinus viską ką parašysite palyginus su tuo sakinių kiekiu kuris buvo tame 1000 knygų gali ir to 1 procento nesiekti.
Taigi turime išsiugdyti geresnius teksto analizės ir atrankos filtrus, iš anksto nusiteikti tam, jog teks mažiau dėmesio skirti detalėms, nes realiai jų vis vien neprisiminsime. Tačiau žmonėms detalių atsisakyti yra sunku, jie sako, jog tai jiems teikia malonumą arba, kad jie niekaip negali skaityti nekreipdami dėmesio į detales. Greitas skaitymas formuoja antrą požiūrį, jog kartais tekstas yra informacija, kuri reikalinga darbui ar kitais tikslais ir svarbiausia ne procesas, o rezultatas.
8. Psichologija.
Ji skaityme dalyvauja daug aktyviau negu mes įsivaizduojame. Atrodytų, jog skaityme jokios psichologijos nėra, yra tekstas, aš skaitau ir viskas. Tačiau skaitymo metu mūsų viduje vyksta daugybė įdomių dalykų, pirmiausia kaip ir minėjau, jei nėra motyvacijos, mes turime prisiversti skaityti. Šis vidinis susipriešinimas atima daug energijos, po tokio skaitymo, kuomet keletą valandų save kankinome, mes skubame save palepinti ir įsijungiame skaityti tai kas mums patinka, pavyzdžiui naujienas ar facebook puslapį.
Suveikia atlygio mechanizmas, sau sakome ”aš tiek vargau, tad dabar save palepinsiu”. Ar nebuvo, kad prisėdote dirbti, o viskas baigėsi internetinėmis pramogomis? Kitas dalykas yra auklėjimas, jei jus auklėjo griežtai, tėvai itin kontroliavo namų darbus, o mokytoja buvo labai reikli ir smulkmeniška, tas pedantiškumas lydi ir gyvenime. Tokį žmogų seminare iškart atpažįstu, vos tik pradedame daryti pratimus aš matau, jog jis įsitempia, visas įrausta ir nebežino kur dėtis, nes viskas ką darome yra kitaip negu jis buvo auklėtas. Jis buvo pratintas skaityti iš kairės į dešinę, mes skaitome iš viršaus į apačia, jis skaitė viska, mes smulkmenas pradedame praleisti, jis buvo įpratęs nieko neprisiminti ir skaityti autopilotu, o aš pradedu reikalauti įsiminimo, atpasakojimo, asociacijų metodo naudojimo, konspekto ir daugelio kitų dalykų.
O kur dar įvairūs ribojantys įsitikinimai, buvimas komforto zonoje, netikėjimas savimi, galvojimas, jog „mano atmintis prasta, mano gebėjimai vidutiniai, man niekuomet nesisekė su knygomis, niekuomet nemėgau skaityti…“ ir pan. Taigi nebeužtenka vien išmanyti greitąjį skaitymą, tenka pabūti ir psichologu, paaiškinti žmonėms, kaip atsiranda jų emocijos, kaip jos stabdo tobulėjimą, kaip keisti savo įsitikinimus ir savo įpročius. Juolab, jog skaitymas tai yra vienas iš seniausių ir stabiliausių įpročių, kuriuos turime.
9. Skaitymo įpročiai – regresija, skaitymo planavimas, konspektavimas.
Iš savo metų atimkite 6 ir maždaug žinosite kada susiformavo skaitymo įpročiai, kuo senesnis įprotis, tuo labiau įaugęs. Vienas blogiausių įpročių yra regresija arba sugrįžimas prie jau perskaitytų vietų, kažką perskaitėme, grįžtame atgal pasitikrinti, kažką vėl paskaitėme, vėl grįžtame pasitikrinti ir taip sukamės ratais. Greitasis skaitymas siūlo pirmiausia viską perskaityti iki galo, nepaisant to, jog kartais bus vietų kurias supratote prasčiau, jokių grįžinėjimų, tik į priekį ir viskas. Ir tik tuomet, kuomet viskas bus perskaityta galite grįžti ir pakartoti tas vietas, kurios liko neaiškios. Kodėl toks patarimas? Nes kai perskaitysite viską, turėsite visumos vaizdą ir dažnai paaiškėja, jog tos detalės, kurios atrodė svarbios skaitant, pabaigus skaityti jau neatrodo tokios svarbios. Kitas dalykas, jei leidžiame sau sugrįžinėti, tai mes parodome savo atminčiai, jog nerimtai žiūrime į tekstą ir sugrįžinėsime tiek kiek reikės. Vos tik atmintis tai pajunta, ji pradeda tinginiauti ir galiausiai užsnūsta ir tuomet, kad ir kiek kartų kartoji, vis vien neprisimeni.
Skaitymas be sustojimų, tai parodymas, jog atmintis turi pabusti ir antro šanso ji negaus. Su atmintimi turite elgtis kaip su didžiausiu tinginiu, jei iš jos griežtai nereikalausite, ji visiškai nesistengs. Būtent dėl šio dalyko mes turime kitą prastą įprotį, mes paskaitome, pabandome prisiminti kelis kartus, jei neprisimename, paskubame daryti išvadą, jog ”neįsiminiau, jog atmintis prasta” ir panašiai. Šį įprotį reiktų keisti. Po skaitymo ilgai kamantinėkite savo atmintį, bandykite prisiminti ne pora kartų, o 10 kartų. Jausdama tokį spaudimą atmintis kitą kart dirbs daug atsakingiau.
Taip pat neturime konspektavimo įpročio, daugeliui atrodo, jog konspektas yra reikalingas tam, jog po kurio laiko mes jį skaitydami prisimintume ką skaitėme. Aš į konspektavimą žiūriu kiek kitaip. Man tai yra įrankis geresniam teksto supratimui ir žinoma, įsiminimui. Kuomet reikia padaryti rimtą konspektą, ne ”copy-paste” būdu, o išgliaudant pagrindines mintis, tai labai pagerina teksto supratimo įgūdžius.
Aivaras Pranarauskas
Parašykite komentarą